Gyvūnų terapija

Gyvūnų terapija – tai visame pasaulyje plačiai taikomas pagalbinis gydymo būdas. Sunkiai bendraujantys ir psichologinių sutrikimų turintys asmenys atsiveria, pagerėja jų psichosocialiniai sugebėjimai, sparčiau gyja įvairios traumos bei ligos. Neurobiologinis kontaktas tarp žmogaus ir gyvūno formuojasi betarpiškai. Gyvūnai lyg sugeria problemas, slegiančias žmones.

1969 metais JAV gydytojas, vaikų psichiatras B. Levinsonas pastebėjo, kad pacientai daug geriau jausdavosi, kai seanso metu šalia būdavo šuo. 1992 metais Suomijoje medicinos specialistams buvo organizuojami tobulinimosi kursai, kuriuos pabaigus išduodamas sertifikatas, leidžiantis gydant naudoti gyvūnus, tuo pačiu ir egzotinius.

Visi pripažįstame, kad gyvūnų pasitelkimas gali tapti vertinga teikiamos pagalbos dalimi. Gyvūnų terapija yra palyginti naujas darbo su neįgaliaisiais metodas, todėl nėra daug informacijos apie tai. Toks terapinis gydymo būdas gali:

  • Sumažinti atskirtį;
  • Pagerinti vaikų vystymąsi;
  • Įtraukti  į aktyvų gyvenimą (pokalbiai apie gyvūnus, informacijos apsikeitimas).

Gyvūnų terapija pripažinta daugelyje pasaulio šalių, sukurti institutai, tiriantys gyvūnų poveikį žmonėms. Gyvūnų terapijos funkcijos:

  • Psichofiziologinė – kontaktas su gyvūnu gali sumažinti stresą, normalizuoti nervinės sistemos darbą, psichiką;
  • Psichoterapinė – žmonių bendravimas su gyvūnais padeda harmonizuoti ir pagerinti santykius;
  • Reabilitacinė – tai papildomas būdas asmenybei bendrauti su aplinkiniu pasauliu;
  • Bendravimo – gyvūnui galima pasiskųsti, papasakoti tai, ko nedrįstama pasakyti žmogui. Gyvūnas niekada neteisia ir nekritikuoja. Gyvūnai ugdo empatiją. Nuolat įsitempę paaugliai, turintys bendravimo sutrikimų arba sindromą “manęs niekas nesupranta”, paėmę į rankas šinšilą, tiesiog akimirksniu pasikeičia, pradeda rūpintis gyvūnu, duoda maisto.
  • Disciplinos ugdymo – gyvūnai, kuriuos asmenys mato, nėra laukiniai, jie prijaukinti, todėl negali savarankiškai rasti maisto, pasirūpinti savo saugumu, jie priklausomi nuo žmonių. Vaikai žaisdami supranta, kad reikia gyvūnėlį apsaugoti, pavalgydinti, o tai ugdo disciplinos ir atsakomybės jausmą. Vaikų bendravimas su išauklėtais gyvūnais skatina besąlygiškos simpatijos atsiradimą, meilę bei savitvardą. Kiekvienas gyvūnas yra vienodai svarbus ir jį reikia gerbti. Iš lėto, neskubant vaikai stengiasi skaityti gyvūnų kūno ir ženklų kalbą, bando atkartoti jų judesius bei mokosi tvardyti savąsias emocijas.

Gyvūnai ugdo vaikų meniškumą ir kūrybiškumą. Jei vaikas daugiau nei valandą praleidžia šalia spalvotų papūgų, jo piešiniai tampa įvairiaspalviai, ant nupieštų gyvūnų atsiranda daugiau detalių – plunksnų, dekoravimo, o lipdiniuose – įdomesnės formos. Gyvūnų pasaulis pilnas atradimų – koks džiaugsmas aplanko vaiką, kai jis mato, kaip tarpusavyje bendrauja Ričardsono starai, kaip smalsauja surikatos, kaip džiaugiasi mini ožkytės, pamačiusios vaikus.

Egzistuoja hipotezė, kad elektromagnetinis laukas, kurį turi bet kokia gyva materija, padeda žmogui ir gyvūnams veikti kitus biologinius objektus. Tačiau pagrindinę rolę atlieka ne spinduliavimo stiprumas, o turinys, t.y. informacija, kurią spinduliuoja. Šis dažnio rezonansas gali stimuliuoti organizmo gyvybingumą pakankamai plačiu diapazonu. Šiuo faktu galima paaiškinti, kodėl gyvūnai turi gydomųjų savybių.