Balkanų vėžlys

Apsaugos statusas: IUCN – NT (Near threatend); CITES Appendix II.
Paplitimas: Europos pietinė dalis prie Viduržemio jūros.
Išvaizda: tai vidutinio dydžio vėžliai, užaugantys iki 22 – 28 cm ilgio ir galintys sverti 2 – 3 kg. Šių vėžlių kiautas išmargintas juoda ir geltona spalvomis, tačiau ropliams augant šios spalvos išblanksta ir vėžliai patamsėja, geltona spalva pasidaro panašesnė į pilką. Kaip ir kiti vėžliai, balkanų vėžliai neturi dantų, vietoje to turi tvirtą, aštrų snapą, kuris pasitarnauja kaip žirklės. Patinai turi ilgesnę ir laibesnę uodegą nei patelės, taip pat patinų sporos ryškiai didesnės.
Biologija: vasario pabaigoje vėžliai pradeda busti iš žiemos miego (sąstingio) ir išlenda iš savo slėptuvių (sutrūnijusių rąstų, lapų krūvų), kuriose žiemojo. Vėžliams prabudus ir atgaivinus organizmą, po kelių savaičių prasideda poravimosi sezonas. Tuo metu patinai grumiasi dėl patelių, o patelės ruošiasi kiaušinių dėjimui. Gegužės – liepos mėnesiais vėžlių patelės pradeda dėti nuo 2 iki 12 kiaušinių. Padėjusi kiaušinius patelė iškeliauja savo keliais, atžalomis nesirūpina.
Gyvenimo trukmė: iki 30 metų.
Mityba: žolė, lapai ir gėlės. Kuomet augalija tampa skurdi, gali misti mažais vabzdžiais, sraigėmis ir šliužais.