Kukurūzinis žaltys
Apsaugos statusas: IUCN – LC (Least concern)
Paplitimas: natūraliai aptinkami: Meksikoje, JAV. Introdukuoti: Bahamos, Kaimanų salos, Saint Barthelemy, Sint Maarten, Mergelių salos.
Išvaizda: tai nedidelio dydžio žalčiai, užaugantys nuo 50 cm iki 120 cm, sveriantys 600 – 900 g. Kūnas lieknas, į apačią platėjantis, panašus į duonos kepalo formą. Platėjanti pilvinė dalis – prisitaikymas judėti medžiais. Tai pranašumas prieš gyvates, turinčias cilindro kūno formą. Pasižymi gausia spalvų įvairove: nugaros žvynų spalva svyruoja nuo rudos iki šviesiai oranžinės ar net raudonos, su juodomis dėmėmis. Aptinėje dalyje žvynai dažniausiai baltos arba kreminės su retomis juodomis dėmėmis spalvos. Tokį gyvūno spalvingumą dažniausiai lemia gyvenamoji vieta, tai yra prisitaikymas prie aplinkos. Taip pat spalvos nežymiai keičiasi (tamsėja arba šviesėja), priklausomai nuo paros laiko. Gyvatei ruošiantis nertis, jos oda patamsėja, raštas tampa blankus, akies apsauginiai žvyneliai virsta melsvais. Po išsinėrimo žalčio oda tampa ryški. Šiems žalčiams būdingos spalvinės mutacijos, jų metu pakinta ir akių spalva (albinizmas, melanizmas, leukizmas).
Biologija: netikėtai pastebėtas laukinis kukurūzinis žaltys gali šnypšti, judinti uodegos galiuką, kelti kūną į viršų ir imituoti kirtimo judesį, bet greičiausiai nekanda. Šie žalčiai kanda tik tada kai nebeturi kitokios galimybės apsiginti. Tačiau tai gali priklausyti nuo gyvūno temperamento. Kitas gynybos mechanizmas – nemalonaus, muskuso kvapo skystis, kurį žaltys išpurškia iš liaukos, esančios kloakoje. Kaip ir dauguma gyvačių laikosi atokiau nuo savo gentainių. Grupėse aptinkami tik poravimosi metu ir prieš žiemos sezoną. Kadangi tai nenuodinga gyvatė – savo auką nužudo smaugdama. Žalčių jaunikliai po išsiritimo nesimaitina iki pirmojo nėrimosi, po to pradeda ieškoti savo dydžio grobio. Suaugusios gyvatės neėdusios galėtų išgyventi daugiau nei pusę metų.
Gyvenimo trukmė: 15 – 20 metų.
Mityba: smulkūs stuburiniai gyvūnai.